Straipsniai
Medžiotojo mintys PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Raimondas Ribačiauskas   
Antradienis, 17 Kovas 2020 08:16

Kiekvieną dieną spaudoje ir televizijoje girdime ir matome puolimą prieš medžiotojų bendruomenę, ko tik neišgirstu: „Skandalinga medžioklė...“, Šunšaudžiai“, „Žudikai“, „Girtuokliai“ ir t.t. Taip viešoje erdvėje apibūdinama beveik 30 t. asmenų grupė, kurių vienas iš gyvenimo būdų ir pomėgių – pažinti gamtą ir būti joje. Kiek tik bepažvelgtume atgal istorijos vingiais, visada susidursime su medžiotoju. Tai vyras ar moteris, puikiai pažįstantis gamtą, paukščius ir žvėris, 

žinantis jų visas stipriąsias ir silpnąsias savybes, mokantis puikiai orientuotis gamtoje bet kuriuo metų ar paros laiku, puikiai įvaldęs medžioklei skirtus įrankius, turintis gerą klausą, uoslę ir regėjimą, tuo pačiu visada šeimą ar gentį sugebėdavęs aprūpinti maistu, drabužiais, vaistais. Pagal anapilin iškeliavusio didžio medžiotojo Kęstučio Pėtelio teiginius, olose piešė ir drožinėjo tik fizinius trūkumus turintys vyrai, nes tikri vyrai arba medžiojo arba gynė savo medžioklės plotus. Medžioklės plotų išsaugojimas buvo svarbus veiksnys, kurį galima buvo atlikti tik susivienijus žmonių grupėms (gentims, šeimoms), kurias vienijo kalbos, kultūros ar tikėjimo pagrindas, o gal taip formavosi būsimų valstybių ribos...   Įsigilinę į paskutinių mėnesių negražius įvykius medžioklės klausimuose (stumbro, briedžio ar tauriojo elnio sumedžiojimą) mes turime pastebėti bendrą sąsają, visa tai padaro asmenys, kuriems Dievas atsiuntė išbandymą valdžia ir pinigais, liaudiškai tie žmonės vadinami „valdžiažmogiai“. Skaudu, kai keli žmonės suteršia visą bendruomenės garbę, dar skaudžiau, kai valdžios vyrai turėdami ir privalėdami tinkamai atlikti kontrolės ir sprendimų priėmimo funkcijas ir yra išlaikomi iš mokesčių mokėtojų pinigų neria į krūmus. Reikia tik įsivaizduoti, kaip būtų pasielgta su eilinių „žmogeliukų“ klubu, kuriame būtų sumedžiotas stumbras. Jie greitai būtų išrikiuoti, pagal medžioklės lapą patikrinti medžiotojų bilietai, 
leidimai ginklui, girtumas, nubraižyta įvykio schema, „ant karštųjų“ apklausti liudytojai, stumbras ištyrimui išvežtas į Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Taip turėtų būti.... Pažįstu daug puikių turtingų ir ne tik, aukštas pareigas užimančių valdžios žmonių, kurie savo turimuose medžioklės plotuose žvėrių apsauga, šėrimu, medžioklės kultūra rūpinasi taip, kad yra pavyzdys daugeliui valstybių, turinčių ilgametes medžioklės tradicijas... Negalėdama susitvarkyti su pakankamai įžūlia nedidele medžiotojų grupe, iš esmės valdžios vyrais, valstybė bando juos pažaboti kurdama įvairius draudimus visiems medžiotojams. Vienas iš jų, tai bandymas įteisinti elektroninį medžioklės lapą, pagal kurį visada bus galima rasti medžioklėje bet kurį medžiotoją. Stebuklų kūrėjai pamiršta, kad žmogaus konkreti buvimo vieta yra jo asmens duomenys, pagal ES žmogaus duomenų apsaugos reikalavimus, tai yra slapta ir saugoma. Įsivaizduokime paprastą pavyzdį, išvykstate į medžioklę, kažkas prisijungia prie sistemos ir mato, kad jūs medžiojate Panevėžyje ir iš medžioklės geriausiu atveju grįšite po 3 val. Valio, Jūsų namuose neskubant galima atlikti turto inventorizaciją...   Gudragalviai pamiršta, kad turtingi valdžios vyrai priklauso dar ir uždariems golfo, lauko teniso, sportinio šaudymo ar karpininkų klubams. Čia taip pat sprendžiami svarbūs verslo ar valstybiniai klausimai. Visad pasiūlysiu, jeigu jau visus medžiotojus reikia sekti, tai uždėkime apykojes.... Nežiūrint to galiu prisipažinti, esu medžiotojas iš prigimties, manau neblogai pažįstantis supančią gamtą, be galo mylintis viską kas gyvą, nesu mėsininkas bet ir ne vegetaras, visuose medžioklės ir aplinkosauginiuose klausimuose esu ir būsiu gyvūno pusėje, nors ir tenka priimti pakankamai skaudžius sprendimus... Žinau, skaitytojui kyla pykčio banga, tačiau įsivaizduokime paprastą tiesą, medžiotojai du metus nemedžioja nieko...... Kokia bus žala miškams, žemės ūkio kultūroms, melioracijos grioviams, naminių gyvūlių augintojams.... Primenu, tik medžiotojų dėka Lietuvoje gyvena taurieji elniai, danieliai, stumbrai, bebrai ir t.t. Žmogus per daug jau įsikišo į laukinės gyvūnijos gyvenimą, tai reguliavimo mechanizmas tapo neišvengiamas... Iškyla paprastas klausimas, kodėl Slovakijoje, Austrijoje, Vokietijoje ar Čekijoje medžiotojų bendruomenė gerbiama, o pas mus ne... Manau mes patys medžiotojai kalti, per daug ilgą laiką buvome uždari, per vėlai pradėjome propaguoti taisyklingos ir kultūringos medžioklės idėjas visuomenei, ypač jaunimui, neteisingai supratome medžioklės trofėjų parodų organizavimo struktūrą ir patį turinį, neįvertinome žemės ir miškų savininkų teisių ir lūkesčių, mažai bendraujame su vietos bendruomenėms ir mokyklomis, neteisingai įvertinome pačių skleidžiamos informacijos pasekmes viešoje erdvėja girdamiesi savo medžioklės rezultatais...

Tačiau gal geriau apie linksmus dalykus.

Kovo mėnuo – permainų, stebuklų, pirmųjų meilių, nusivylimų ir grįžimo namo mėnuo, nuo seno laikoma: kovo 4-oji - kovarnių diena, 10 d. - 40-ies paukščių diena, 19 d. - pempės diena. 25 d. - gandrų sugrįžimo diena. Tačiau paukščiai grįžo 3 savaitėm ankščiau, kovo 1 d. po pievas lakstė pempės, kovo 4 d. inkilus pradėjo tikrinti varnėnai, o po senus vandens meldynus plaukioti laukiai, kovai pradėjo sukti lizdus, smagu.. 
Miškuose bumbsi metami tauriųjų elnių ragai, girdisi juos ieškančių žmonių balsai, tai tarsi grybavimas, kuris įtraukia ir nepaleidžia visą gyvenimą, šiuo metu pats šernų gimdymo pikas, rujoja barsukai, mangutai, audinės, šeškai, kurmiai, ir t.t. Gamta alsuoja meile ir noru gyventi.. Taip ir nesulaukėme tikros žiemos, medžiotojams baigėsi dar vienas medžioklės sezonas, medžiotojus vienijantiems klubams ir būreliams Aplinkos apsaugos departamento valdyboms būtina padaryti ir pateikti ataskaitas apie turimą ir sumedžiotų žvėrių skaičių, bei pageidavimus kiek ir kokių limituojamų žvėrių norima sumedžioti naujame medžioklės sezone. Sniego nebuvimas neleido atlikti žvėrių apskaitos pagal pėdsakus sniege, taigi pats populiariausias apskaitos būdas yra stebėjimas arba liaudiškai „būrimas iš kavos tirščių“. Ir nors žvėris priklauso valstybei, tačiau pati valstybė nusišalino nuo savo turto inventorizacijos ir tai paliko medžiotojus vienijantiems klubams ir būreliams, iš esmės savieigai...
Ką gi, valdžia iš Dievo.... Noriu priminti, plėšrūnų apskaita vykdoma ištisus metus, taigi jeigu turite nufilmavę ar nufotografavę vilkus ir lūšis, prašau medžiagą nusiųsti saugomų teritorijų tarnybai. Kovas, tai mėnuo, kai žmogaus siela džiaugiasi atgyjančia gamta, planuoja darbus, kartu su parskridusiais paukščiais ir pirmaisiais žiedais džiaugiasi gyvenimu, širdys pilnos svajonių, tai laikotarpis, kai norisi apžvelgti medžioklės vietą žmogaus gyvenime, visai nekreipiant dėmesio į sumedžiotą stumbrą vietoj šerno, GRIGEO problemas, Nerį užterštą plastiku ar sudegusias padangas. Aišku viena, žvėrys, paukščiai ir žuvys Dievo leidimu tapo garantu žmogui išgyventi, nuo neatmenamų laikų tai buvo maistas, drabužis, vaistas, ginklai, būstas, prekyba, mainai, cherarhija ir t.t. Archeologiniai radiniai rodo, kad 5-2 tūkstantmetyje prieš Kristų medžioklės ir žvejybos produkcija žmogaus valgiaraštyje užėmė apie 90 proc. Vėliau šis procentas mažėja. Tačiau pagal rastus įvairius drožinius (apeiginės lazdos, skulptūros) ir piešinius galima drąsiai sakyti, kad pasiruošimas medžioklei, jos eiga bei pabaiga visada turėjo tam tikrus ritualus, kurie buvo be galo svarbūs, akcentuojama į dievų pagalbą bei į pagarbą sumedžiotam gyvūnui ar paukščiui, net dalis gyvūnų buvo sudievinama. Štai etnografė P. Dundulienė tvirtina, kad net akmens amžiaus Eurazijos medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo visatą, dangų, mėnulį. Senūjų rašytinių tyrinėtojų ( J.Bretkūnas XVI a., M.Proterijus XVII a.) medžiaga rodo, kad lietuviai elnius laikė Dievo tarnais, šventais gyvuliais. Baltai nebuvo aistringi šokėjai, tačiau galima manyti, kad prieš medžioklę ar po jos vyko ritualiniai šokiai apsirengus žvėrių kailiais, prisitvirtinus ragus, nagus ar iltis. Buvo atskiros dainos. Deivę Medeinę senovės medžiotojai įsivaizdavo kaip miškų šeimininkę, turinčią meškos pavidalą. Kai kuriose vietovėse iki XIX a. pradžios buvo paprotys į pastatytą namą pirmiausiai įvesti mešką. Visais amžiais medžioklė turėjo tam tikrą kultūrą, medžioklei buvo statomi atskiri dvarai, medžioklės nameliai, medžiotojai turėjo medžioklei skirtą aprangą, specialiais raižiniais puošti ginklai, peiliai, papuošalai, buities įrankiai, signalai ir t.t. Tai galima dabar rasti muziejuose, arba pamatyti mūsų medžiotojų namuose... Šių dienų medžioklės tradicijas manau pagvildensime sekančiame straipsnyje.

Dabar medžiotojai dar gali medžioti šernus (tik ne pateles), bebrus ir plėšrūnus. Noriu priminti, medžiotojai, šiame medžioklės sezone sumedžiotų trofėjinių kanopinių žvėrių ragus su kaukolėmis ir vilkų kaukoles, privalo pristatyti pavasarinėms medžioklės trofėjų apžiūroms. 

Komisijos įvertins sumedžiojimo tikslingumą. Medžiotojus vienijantys klubai ir būreliai dažnai šiuo metu organizuoja Klubų ir būrelių visada prašau, kovo mėnuo, tai laikotarpis, kai galima suorganizuoti jaunimui paukščių sutiktuves, iškelti miškuose inkilus, supažindinti jaunimą su žvėrių ir paukščių veiklos ženklais miške, prie laužo išsikepti dešrelių. Manau jaunimas laukia tokių pramogų miške...parodomąsias fazanų medžioklės, tai sutvirtina kolektyvus, įneša daug džiaugsmo, būna puiki galimybė parodyti medžioklės tradicijas vietos bendruomenei. 

Nei plauko nei tauko

Raimondas Ribačiauskas           LMS „Gamta“ prezidentas

Atnaujinta Antradienis, 17 Kovas 2020 08:43
 
Miškų takais per pilnatį PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Raimondas Ribačiauskas   
Penktadienis, 21 Vasaris 2020 13:59

         Vasario mėnuo, gamtoje tai pirmosios meilės, pirmųjų gimimų ir aišku nenuspėjamų įvykių dienos. Vasario 9 d. naktis buvo nepakartojama, kaip niekad rami, solidi ir paslaptinga, žvaigždes galima buvo skinti kaip žiburius ir susikrauti į rieškučias, beribį dangų skersai ir išilgai braižė lėktuvų šviesos, mėnulis visa savo grožybe su šypsena žvelgė į žemę, šviesos tiek, kad vidurnaktį galima buvo skaityti knygą, sidabro šviesoje atsargiai po pievas maklinėjo stirnos, mėnulio šviesoje jų nugaros atrodė žaismingai baltos, rimtesni žvėrys (elniai ir šernai) stengėsi laikytis šešėlyje, nedrąsu vaikštinėti šviesoje, gal geriau pabadauti, nuo meilės apdujusios lapės kiauksėjo ir lakstė kaip pakvaišusios, dabar jų linksmiausios dienos ir naktys, juk reikia kurti šeimas, išbandyti ir tinkamai pasirinkti partnerius, kažkur toli paslaptingai sukaukė vilkas, jam priešingoje pusėje atsiliepė kitas....... Nieko nuostabaus, per grabnyčias pati vilkų ruja, vienišiai ieško gyvenimo draugo ar draugės, turintys – džiaugiasi pragyvenę dar vienus metus, išgirdus vilkų kaukimą visada darosi neramu, kažkodėl, išgirdus trakštelent šakalę, visada pasižiūrima į tą pusę,. Vilkas – tikrasis miško ir nakties šeimininkas. Ir nors gnaibėsi trijų laipsnių šaltukas, kuris sugebėjo ledu sukaustyti balas ir mažus vandens telkinius, tačiau nuostabą sukėlė čia pat miško pievoje gervių trimitai, matyt kažkas pabaidė, tačiau jau labai jos ankstyvos, gal net nebuvo išskridę... Per pilnatį visada smagu klajoti miškų takais, ypač šiuo metu jaučiasi stiprus žmogaus ir gamtos ryšys. Vasario mėnesį medžiotojai visada reguliuoja lapių skaičių, šiuo metu jos aktyvios dienos metu, apsvaigusios nuo meilės žaidimų. Lapė yra viena iš labiausiai paplitusių plėšrūnų pasaulyje. Lapė Lietuvių tautosakoje visada parodoma kaip gudri, išmintinga, žaisminga ir labai jau moteriška, tai vilkui ragus įstatys, tai iš žvejo nugvelbs žuvį, tai apsimetusi negyva sugaudys šarkas ar suvalgys lokio žiemos atsargas – medų, tai mūsų rudoji. Kai būna sniego, visi laukai būna išbraidyti karoliukus primenančiais pėdsakais. 

Pati lapė sveria nedaug 4-7 kilogramus ir yra išties graži, nesudaro pastovių porų, nėštumas du mėnesiai, tačiau 3-4 mėnesius jaunikliais pora rūpinasi kartu, kuriuos   gimdo urvuose, juos gali išsikasti priesmėlio kalvelėse, šlaituose, po akmenų krūvomis ar negyvenamose sodybose, šiaip nevengia žmonių, todėl mes jas dažnai matome prie miestų , gyvenviečių ar kelių, mėgsta medžioti ir dieną.. Lapiukai gimsta silpni, akli , uždaromis ausimis ir be dantų. Auga greitai, po 3-4 savaičių jau bando lįsti iš urvo ir tyrinėti aplinką. Lapiukai labai panašūs į vilkiukus, tik jų uodegos galiukas baltas. Būdami graži, lapė tvarka nepasižymi, todėl apie jos urvą visada gausu plunksnų, kaulų, maisto atliekų, išmatų. Lapė maistui nėra išranki, valgo viską ką randą: kurmius, paukščius ir jų kiaušinius, peles, kiškius, stirniukus, ežius, sliekus, gaudo grambuolius (puikūs baltymai), smaguriauja uogomis ar obuoliais. Lapė turi puikią uoslę, klausą ir regą, ji girdi žemo dažnio garsus ir puikiai mato tamsoje, labai greita reakcija. Tad jeigu ji pirma pamato medžiotoją, tai pastarasis paprastai šūvius paleidžia „dievui į langus“ . Skirtingai nei dauguma šuninių, lapė neturi veido raumenų, leidžiančių „rodyti dantis“, maisto nekramto, suplėšiusi į smulkius gabalėlius praryja.   Didelė jų populiacija daro žalą medžiojamajai faunai, ypač kiškiams , stirnoms, ant žemės perimtiems paukščiams. Lapės dažnai serga niežais, todėl esant dideliam jų skaičiui dažnai jas matome pusiau plikas, jos apsikrečia viena nuo kitos ar per urvų sistemas, dažnai pasitaiko pasiutligės atvejų, nesvetima trichineliozė.. Lapė kol kas nevalgoma, nors lapės kailis gražus, tačiau šiuo metu nevertinamas, o kadangi jau neturime žiemų, tai mūsų damos ir nenešioja kailinių iš lapių kailių, ankščiau už lapės kailį reikėjo pakloti du atlyginimus.. Alytaus krašto medžiotojai sumedžiojo lapių : 2019 m. - 280, 2018 m. - 360, 2017m. - 370

Vasario mėnuo įdomus savo keistenybėmis. Pirmomis vasario mėn. dienomis pradėjo rujoti pilkieji kiškiai, kiekvienais metais jų ruja prasideda skirtingu laiku, jie jaučia pavasario atėjimą,   taigi po 44 dienų sulauksime pirmųjų kiškučių ir žolė prieš saulę bus 4-5 cm. aukščio. Keista, tačiau sausio mėn. 28 d. Kalesnykų miške šėryklose pasirodė šernės su šerniukais, taigi jos gimdė apie sausio 15-18, tai labai ankstyvos vados, paprastai šernų pirmosios vados buvo matomos vasario 16 d. Panevėžio raj. Tačiau viskas keičiasi, matyt Lietuvoje šernai pradės turėti po dvi vadas, tas jau seniai yra Vokietijoje, pastebima kaimyninėje Lenkijoje.

Vasario mėnuo visada pateikdavo staigmenas, priversdavo sniego, smogdavo šalčio bangos, tačiau nežiūrint to šio mėnesio pabaigoje visada pradeda perėti krankliai. Tai unikalus paukštis, jis pirmasis sudeda kiaušinius, jo biologinis ritmas nustatytas taip, kad kovo mėnesį išsiritusius krankliukus būtų galima lengvai maitinti tirpstančiam sniegui atidengtais kritusiais gyvūnais,   paukščiais, ar šiaip visokiomis gėrybėmis, kurias slėpdavo sniegas. Ragus pradėjo mesti brandūs taurieji elniai, o stirninai atvirkščiai – visijuos jau auginasi, pas 5-7 metų stirninus jie jau turi aiškią struktūrą, o apaugusi odelė jiems suteikia dydžio ir storio viziją, jei bus šalčiai virš 20 laipsnių, gali nušalti galiukai, mat dar nesukaulėję.. Šiuo metu rujoja miškų karalienė ir slapukė lūšis bei mangutai.

         Medžiotojai dar gali medžioti šernus, bebrus, kiaunes, šeškus, kovus ir pilkąsias varnas, lapes, mangutus, audines ir ondatras. Medžioklių su varovais sezonas baigėsi vasario 1 d. Visada prašau medžiotojų, šiuo metu būkite tolerantiški šernams, nes šernės jau turi ar greit turės jauniklių.

              

                   Nei plauko nei tauko

                   Raimondas Ribačiauskas                           Vyresn. medžioklės trofėjų ekspertas

 

 

  

Atnaujinta Penktadienis, 21 Vasaris 2020 14:44
 
Medžiotojo lapkritis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Raimondas Ribačiauskas   
Ketvirtadienis, 21 Lapkritis 2019 09:47

                    Buvo puikus, saulėtas Šv. Kalėdų rytas, istorikai tiksliai nesutaria ar 683 ar 695 metai, būrys turtingų, gražiai apsirengusių medžiotojų ant žirgų, lydimi būrio medžioklinių šunų, trimitininkų, aptarnaujančių asmenų, išjojo į eilinę medžioklę. Priekyje jų jojo Fransua Hubertas , Burgundijos hercogo sūnus, pašėlęs jaunuolis, mėgstantis linksmybes, vyną , moteris ir kraugeriškas medžiokles. Staiga jie pamato baltą elnią su puikiais ragais ir puola visi jį persekioti. Persekiojimas trunka kelias valandas, tačiau elnias nerodo jokių nuovargio ženklų, sukaupęs paskutines jėgas jaunasis hercogas metasi iki elnio „per akmens sviedimo atstumą“, tuo metu elnias atsisuka, tarp jo dešimtšakių ragų švyti didelis kryžius, it įbestas sustojo Huberto žirgas, tarsi suakmenėjo jį lydintys šunys ir kiti žirgai, visų raitelių širdis užpildė žodžiu nenusakomas jausmas. Elnias prakalbo žmogaus balsu „Hubertai ! Hubertai ! Kodėl drumsti žvėrių ramybę šventą dieną ? Kodėl nesirūpini sielos išganymu ?“ Hubertas krito ant kelių.... Ši scena yra pavaizduota šimtuose piešinių, freskų, aprašyta pirmuose rašytiniuose šaltiniuose, visur ji beveik vienoda: elnias, su švytinčiu kryžiumi tarp dešimtšakių ragų ir klūpantis, atgailaujantis jaunas vyras - medžiotojas hercogas Hubertas. Hubertas atsisakė savo titulų ir turtų, ilgą laikė gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gyvūnų apsauga... Popiežius Sergejus Pirmasis Romoje Hubertą pašventino vyskupu. Po mirties vyskupas Hubertas buvo paskelbtas šventuoju ir tapo medžioklės globėju.

           Viską ką mes matome, girdime ar jaučiame yra dievo kūrinija, taip pat ir žmogus. Dievas leido mums naudotis savo kūrinija. Šventasis raštas sako- kai dievas sukūrė žmogų, jam buvo pasakyta – eik ir užvaldyk visą gyvūniją. Mes neturime bijoti, jog kažkas sumanė kitaip. Mes turime prižiūrėti ir naudotis gamta, taip dievo surėdyta. Mes negalime nukrypti į chaosą.

             Lapkričio 3 d. yra Šv. Huberto, medžiotojų globėjo diena. Tokią dieną tikram medžiotojui privaloma nueiti bažnyčią, priimti Šv. Komuniją. Ši šventė švenčiama visoje Europoje, pas mus ji dar tik skinasi kelią ir įgauna tradicijos požymius.. Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“ (toliau LMS „Gamta“) švęsdama savo įkūrimo dvidešimties metų jubiliejų ir tuo pačiu minėdama Šv. Huberto šventę š.m. lapkričio 3 d. savo aktyvą iš visos Lietuvos, bei Vilniečius ir miesto svečius pakvietė į Valdovų rūmus. Iš visų Lietuvos kampelių sugužėjo virš 400 svečių, Alytaus rajoną atstovavo gausios medžiotojų klubų „Kalesnykai“, „Aniškis“, „Varčia“ ir „Dzirmiškis “ delegacijos. Draugiją sveikino LR Aplinkos ministerijos viceministrė Rasa Vaitkevičiūtė, VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius, profesorius Gediminas Brazaitis, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Talmantas, Lietuvos medžiotojų draugijos valdybos pirmininkas Gediminas Vaitiekūnas, Šv. Huberto bendrijos magistras Gytis Misiukevičius ir kt. asmenys. Šventės vedantysis Giedrius Leškevičius visus sužavėjo savo puikiu dainavimu ir charizmatiniu charakteriu, o mokslų daktaro Eugenijaus Skerstono paskaita „Karališka medžioklė “ nieko nepaliko abejingo. Minėta paskaita buvo dovanojama ir Vilniečiams.   Visi šventės dalyviai, su profesionalių gidų pagalba, galėjo susipažinti su Valdovų rūmų paslaptimis ir saugomomis meno vertybėmis.   LMS „Gamta“ įsteigė Šv. Huberto kryžių „Už nuopelnus“, kuriuo buvo apdovanoti šios organizacijos steigėjai. Visi šventės dalyviai su vėliavomis ėjo į Vilniaus katedrą, kur buvo laikomos Šv. Mišios grojant Vilniaus medžioklinių ragų ansambliui. Mišios katedroje visiems paliko neišdildomą įspūdį.   Koks gi renginys be vakaronės, visi šventės dalyviai buvo pakviesti į alaus restoraną „Pilialaukis“ , čia skambant muzikai buvo galima aptarti svarbias draugijos problemas, be to organizatoriai vaikams ir jaunimui parengė atskiras vakaro užimtumo programas, daugelis vaikų net nenorėjo važiuoti namo. Manau minėtas renginys yra puikus pavyzdys, kaip galima medžioklę pateikti iš gerosios, tauriosios pusės.. Noriu pasidžiaugti, kad Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“ iš mažos saujelės medžiotojų išaugo į didelę 7200 narių turinčią organizaciją, turinčią 14 skyrių, kurios gretose yra net 68 įvairaus rango medžioklės trofėjų ekspertai, ši organizacija yra įsteigusi gamtos pažinimo centrus Alytuje ir Vilniuje, nemokamai skaito paskaitas visuomenei gamtos pažinimo temomis, yra viena iš žurnalo „Medžiotojas ir medžioklė“ steigėjų, organizuoja medžioklės trofėjų apžiūras ir parodas ir t.t. Norisi pabrėžti, kad nuveikdama didelius darbus ji neturi nė vieno etatinio darbuotojo, per visą dvidešimties metų gyvavimo laikotarpį nėra gavusi iš valdžios institucijų nė vieno cento ir nė vieno kvadratinio milimetro nekilnojamo turto. Jos stiprybė – žmonių tikėjimas ir entuziazmas. Dzūkai yra šios organizacijos steigėjai, tai Alytaus medžiotojų klubai „Varčia“ ir „Kalesnykai“, Prienų rajono medžiotojų klubas „Ąžuolas“, Varėnos - „Pirčiupiai“ ir Marijampolės - „Tauras“ . Tenka pripažinti , kad buvimas kelių medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų užtikrina demokratijos pagrindus medžiotojų bendruomenėje ir užkerta kelią autoritariniam valdymui.                  

     Dzūkai kantrūs, kol valdžia ieško kaltų kas turėjo įtakos gaisrui UAB „Ekologistika“ , nors iš anksto aišku, kad valytoja, dzūkelis tik šypteli, nuvalo suodžius nuo mašinų, langų, gatvių, paglosto karvutę ėdančią užterštą žolę ir geriančią nuodingą vandenį, , prikvėpuotus sieros dioksidą, sireną ar suodžius nuplauna šiltu pieneliu, likusį išpila į srutų duobę ir toliau bando tvarkyti savo gyvenimą, ir visai nesvarbu, kad daugeliui jisai sutrumpėjo ne vienais meteliais....... Man tik įdomu, kaip mes galime atremti staigią egresoriaus ataką, jei tinkamai nesugebėjome įvertinti gan paprastos situacijos ir priimti tinkamų sprendimų, savalaikiai profesionaliai informuoti visuomenę, suprantu, trūksta lėšų....

       Klubuose ir būreliuose pats medžioklių su varovais įkarštis.   Šiuo metodu medžiojama beveik visų kanopinių žvėrių patelės ir jaunikliai,   plėšrūnai , išskyrus įrašytus į Lietuvos Raudonąją knygą.   Visi šernai medžiojami visus metus. Noriu priminti, kad medžiojant varant tyliuoju būdu ir žvėrių laukiant bokšteliuose ar ant įrengtų pakylų, galima medžioti briedžių ir tauriųjų elnių patinus.   Brandūs stirninai jau numetę ragus, todėl medžiojant stirnas medžioklėse su varovais galima suklysti, nes šie žvėreliai jau būriuojasi ir patinai laikosi bendrame būryje. Brandūs briedžių patinai taip pat pradėjo mesti ragus. Prasidėjo šernų ruja, būkite budrūs, patinai laikosi kartu su patelėmis. Dzūkams kelinti metai nesiseka pagauti vilkų, jie tarytum tyčiojasi iš medžiotojų, kaip vaiduokliai išnyra iš niekur, priskerdžia avių ir ožkų, pavaiko stirnas ir vėl dingsta... Iki š.m. lapkričio mėn. 20 d. šalyje sumedžioti 45 vilkai, t.t. 3 Rokiškio rajone, po 2 Kupiškio, Švenčionių, Kėdainių, Rietavo, Ukmergės, Panevėžio ir Mažeikių rajonuose, o dzūkijoje - deja   0 . Su lapkričio mėnesiu baigiasi barsukų medžioklės terminas.

             Š.m. lapkričio mėn. 7 d. penkios medžiotojus vienijančios visuomeninės organizacijos, tai Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Sūduvos medžiotojų sąjunga , Lietuvos medžiotojų sąjunga ir Ginklų pirklių asociacija pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją, kurioje įsipareigojo gerbti viena kitą ir siekti bendrų tikslų atstatant medžiotojų autoritetą visuomenėje. Tai istorinė diena, iki šiol buvo nebyli, o kartais ir labai išreikšta atvira konfrontacija. Tą pačią dieną minėtos organizacijos pateikė LR aplinkos ministerijai koreguotą medžioklės taisyklių Lietuvos Respublikos teritorijoje naują projektą, kuriuo suteikiama daugiau laisvių medžiotojui ir išmetami su medžioklės procesu nesusiję punktai. Manau ministerijoje bus arši kova...

 

                   Nei plauko nei tauko

             Vyr. medžioklės trofėjų ekspertas                             Raimondas Ribačiauskas

Atnaujinta Penktadienis, 21 Vasaris 2020 14:46