Straipsniai
Kova už teisę medžioti PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Penktadienis, 29 Kovas 2019 10:47

Medžioklės Lietuvoj – kaip laivas jūros plote

Jis gali sau visur nevaržomas klajoti.

Jisai kaip pranašas dangaus žymes suvokia,

Kurias tik šaulio akys pastebėt išmokę

 

Mikolajus Husovianis , “Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę”, 1524 m.

     Lietuva II – XII amžius. Neįžiangiami miškai, šimtamečiai ąžuolynai tvirtomis šaknimis įsikibę į Lietuvos žemę nuo Panevėžio, Kauno, Kernavės, Vilniaus, driekėsi iki mūsų Pivašiūnų, Kalesnykų, Punios, Merkinės, toliau į Belovežo girią it dar toliau, jų paunksmėje buvo gausu stumbrų, briedžių, meškų, ernių, tarpanų ir kitokios smulkios gyvasties.     Kurį Lietuvos istorijos tarpsnį nepradėtum nagrinėti, vidada susidursi su medžioklių organizavimu.... Medžioklė buvo vyriškumo mokykla, nebloga karo meno treniruotė, politinių pokalbių ir derybų vieta, taip pat neišvengiamai buvo materialinės ir dvasinės kultūros dalis, įvairių švenčių ir ceremonijų dalis, medžioklės produkcija visada buvo svarbi mainų srityje bei pagrindiniai vaišių patiekalai .Dzūkijos miškai buvo mėgstama LDK valdovų medžioklių vieta,   rašytiniuose šaltiniuose yra užfiksuotos LDK valdovų Vytauto, Gedimino, Algirdo, Jogailos ir Kęstučio medžioklės Dusmenų, Merkinės, Punios, Nemunaičio, Birštono ir Alytaus dvaruose.   Medžioklė visada buvo turtingųjų privilegija, valstiečiai savo žemėse galėjo medžioti tik smulkiąją fauną. Visais laikais medžioklę reglamentavo tam tikra įstatyminė bazė, pvz. Kazimiero teisyne (1468 m.) reglamentuota stumbrų, briedžių ir bebrų medžioklė. Medžioklės reikalai paliesti Valakų įstatyme (1557 m.), Antrame (1566 m. ) ir Trečiame (1558 m.) Lietuvos statutuose. 1792 m. Lietuvą prijungus prie Carinės Rusijos medžioklės reikalai buvo apleisti. Medžioklės tvarkymui, laukinės faunos gausumui didelę neigiamą įtaką turėjo 1892 m. vasario 3 d. išleistas Medžioklės įstatymas, kuriuo iš esmės buvo įteisinta privačių žemių savininkų nuosavybė laukiniams žvėrims ir paukščiams. Šalyje pradėjo mažėti stambūs kanopiniai žvėrys. Pavyzdžiui: Vilniaus medžiotojų draugija, nuomojusi didžiulius medžioklės plotus Šumsko, Rūdninkų ir Trakų rajonuose ( tai dabartinė Vilniaus apskritis) nuo 1905 iki 1914 metų sumedžiojo vos 4 briedžius, 37 šernus, 13 stirnų, 39 lapes ir 25 vilkus. Nepriklausomai nuo priimamų apsaugos priemonių, žvėrių skaičius drastiškai mažėjo, štai 1937 metais valstybiniuose šalies miškuose gyveno : briedžių – 290, šernų – 868, stirnų – 26740. Kaip nekeista pokario metai žvėrims buvo aukso amžius, buvo gana efektyvi kova prieš brakonierius, įsteigti medžioklės ūkiai, kuriuose dirbtinai buvo veisiamos antys, fazanai, kiškiai,   organizuotas šėrimas , išnykusiu rūšių (tauriųjų elnių, stumbrų, bebrų ) gražinimas į šalies miškus, atvežtos naujos rūšys , tokios kaip danielius, muflonas. Laisvėje gyvenantis gyvūnas ar paukštis tapo valstybės nuosavybe. 1948 -1958 metais vietos valdžios institucijos suformavo medžioklės plotus, kurie tapo daugelio šiuometinių medžiotojus vienijančių būrelių pagrindu. Medžioti tuo metu galėjo tik partijai ir komunistinei santvarkai atsidavę asmenys, visapusiškai patikrinti, taigi jie jau turėjo tam tikrą privilegiją visuomenėje tiek psichologinių, tiek medžioklės produkcijos atžvilgiu, be to medžiotojus vienijantys klubai ir būreliai buvo pakankamai uždari.   Medžiotojai laikė save privilegijuota žmonių grupe. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę , žemių ir miškų savininkams atgavus teisėtą   turtą, dalis medžiotojus vienijančių klubų ir būrelių nesugebėjo rasti kontakto su minėtais savininkais, neįvertino situacijos, kas iššaukė konfliktą tarp medžiotojų ir žemės ir miškų savininkų. Medžiotojus vienijantys klubai ir būreliai pradėjo tapti dar labiau uždarais, sukūrė visą sistemą sprendimų kaip apsisaugoti nuo „atėjūnų“ tokių kaip, neadekvačiai dideli stojamieji mokesčiai „svetimiems“, įstatuose pasitvirtino,   kad jų nariais gali būti tik šeimų nariai ar tik tam tikrai medžiotojus vienijančiai visuomeninei organizacijai priklausantys asmenys ir pan.. Tenka pripažinti, kad pats medžioklės ūkis yra tvarkomas gerai ir iki afrikinio kiaulių maro (toliau AKM) siautėjimo, šernas buvo pagrindinis medžioklės objektas ir tuo pačiu garantavo pakankamai didelį indėlį į medžiotojo šeimos biudžetą produkcijos pavidalu. Pvz. buvo sumedžiota šernų : 2012 metais – 33922 , 2013 metais – 42263, 2014 – 50172. Noriu priminti, kad nuo 2013 metų šernų skaičius Lietuvos miškuose buvo mažinamas dėl AKM . Ir nors daugelis miškų pagal šernų skaičių priminė tvartą, tačiau lyginant su kitomis Europos valstybėmis šernų sumedžiojimas iš 1 kv.km. buvo mažiausias, taip 2012 metais: Lietuvoje – 0,52; Lenkijoje – 0,67; Vokietijoje – 1,13; Čekijoje – 2,35 šerno. Lygiagrečiai pradėjo didėti stambiųjų kanopinių žvėrių populiacijos, visa tai iššaukė didelę žalą žemės ūkio pasėliams. Deja medžiotojų bendruomenė pamiršo, kad jos medžioklės plotuose egzistuoja vietos bendruomenės, pamiršo seniūnijas ir dažnai iššaukiančiai elgiasi su žemės ir miškų savininkais, pamiršdami, kad jų nuosavybėje medžioja ir daugeliu atvejų nepriima jų į klubus ar būrelius, arba vengia atlyginti žvėrių padarytą žalą žemės ūkio pasėliams. Ko pasekoje šiandiena beveik nėra savaitės, kad spaudoje nebūtų blogo straipsnio apie medžiotojus.   Jeigu Europos valstybėse eiti apsirengus medžiotojiška apranga yra garbė, tai pas mus........ Valstiečių partijai 2016 metų rinkimuose iškovojus daugumą Seime, pradėta aktyviai ginti žemės ir miškų savininkų interesus. Taip 2018 metais rugsėjo 11 d. buvo pakeistas Medžioklės įstatymo 8 straipsnis. Jame nurodoma „Privačios žemės savininkas, turintis medžiotojo bilietą ir konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise valdantis ne mažiau 15 ha. miško ar žemės ūkio paskirties sklypą, kuriame medžioklė yra neuždrausta , turi teisę tapti šios asociacijos nariu.........“ Jeigu klubas ar būrelis atsisako tokį medžiotoją priimti, su juo turės būti sudaryta sutartis , sudaranti galimybę medžioti savo žemėje pagal bendrą klubo ar būrelio galiojančią tvarką, naujasis medžiotojas turės proporcingai turimam žemės ar miško plotui atlyginti esamam juridiniams vienetui oficialias išlaidas laukinės gyvūnijos apsaugai, biotechniniams darbams, mokesčiams ir pan.   ….. Čia yra daug neaiškumų, vien tik dėl to, kad daugelis būrelių ar klubų daug investavo į žvėrių apsaugą, biotechninius įrenginius, žvėrienos apdorojimo aikšteles ir t.t., tačiau mažai kas turės oficialius dokumentus, nes darbai paprastai atliekami „talkų pagrindu“, o būtinos statybinės medžiagos suvežamos iš namų...   Savo privačioje žemėje savininkas – medžiotojas galės medžioti tik pats. Be nustatytų limitų jis galės medžioti plėšrūnus ir šernus, kitus gyvūnus proporcingai turimam plotui... Šios rekomendacijos šiuo metu yra analizuojamos aplinkos ministerijos teisininkų....

     Taip pat minėto įstatymo 13 straipsnio 3 dalis palengvina naujų medžioklės plotų įteisinimą. Rašoma „ Pavienis medžiotojas arba juridinį asmenį įsteigusi grupė medžiotojų, kurie nuosavybės teise valdo daugiau kaip 1000 ha. bendro ploto susisiekiančius sklypus, kuriuose medžioklė neuždrausta.....“   gali sudaryti naują medžioklės ploto vienetą. Su ta sąlyga, kad naujas medžioklės ploto vienetas nesuardys esamų medžioklės plotų vienetų...

     Daromos medžioklės įstatymo pataisos ir poįstatyminiai aktai iš lėto atveria duris idėjai „kieno žemė – to ir žvėris“ . Ar tai gerai? Privalu žinotu, kad laukiniai gyvūnai, ypač kanopiniai, pastoviai migruoja ir užima tam tikras teritorijas, pvz.: stirnai per visą jos amžių reikia 600 ha., tauriajam elniui – 2100 ha., apie briedžius iš vis sunku kalbėti, nes jis paprastai lengvai apeina 25 t. ha. teritoriją. O mūsų vidutinė miško valda yra tik 3 ha. , yra 250 t. miško savininkų. Įsivaizduokime, pro kiek vamzdžių ir alkanų akių jiems reikės pastoviai klajoti..... Ar mes esame tam pasiruošę? Ar esame išmokę pilietiškumo pamokas   ? Ar nors truputį parodome meilę gamtai? Štai paprastas pavyzdys: pastoviai tenka važinėti po Lietuvą, tačiau nemačiau nė vienos šėryklos kurapkoms, kurių pavieniai pulkeliai, besiglaudžiantys prie kelių, žiemos eigoje paslaptingai ištirpo... Viskas aišku, juk tai Raudonosios knygos paukštis, o už šėryklas ir maišą grūdų išvalų niekas kol kas nemoka.... Ar turime nors vieną žemės savininką, kuris savo dirbamose žemėse yra įrengęs remizes ?

 

               Vyresnysis medžioklės trofėjų ekspertas                         Raimondas   Ribačiauskas

 

Atnaujinta Penktadienis, 29 Kovas 2019 10:51
 
Vilkas pilkas nebaisus PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Penktadienis, 29 Kovas 2019 10:40

       Manau Lietuvoje nėra kito laukinio gyvūno, apie kurį būtų sukurta tiek daug pasakų, filmų, legendų, mažai kuris vaikas užaugo tėvų nepagazdintas vilku. Vilkas ir dabar kelia aistras, po šiai dienai ietis laužo naminių gyvulių augintojai, medžiotojai, aplinkos ministerijos darbuotojai ir gamtos apsaugos asociacijos “Baltijos vilkas” jaunimas... Dėl ko gi ? Dėl paprastų klausimų.. Kiek vilkų yra ? Kiek turi būti ? Kiek galima sumedžioti ? Taigi kas gi tas vilkas? Tai stambiausias mūsų plėšrūnas, miškų gyventojas, sudaro pastovias poras, šeima užima apie 170-200 km.2 plotą, mėsėdis, gudrus, išmanus, medžiojant taiko įvairius medžioklės būdus : sėlinimas, palaukimas, su varovais ir pan., minta viskuo, ką įveikia ir pagauna, pirmiausiai nukenčia šernų jaunikliai, stirnos, tauriųjų elnių jaunikliai, bebrai, su malonumu sušveičia šunį, nors yra nustatyta atvejų, kai su jais kryžminasi, tačiau 2016-2017 metais šalyje atlikus sumedžiotų vilkų DNR tyrimus, mišrūnų nenustatyta. Kadangi pirmiausiai sumedžioja sergančius gyvūnus ir neatsisako dvėselienos, vadinams miško sanitaru.. Jam per naktį nubėgti 20 km. yra vieni juokai, gali pabadauti savaitėlę, suvalgęs 5 kg. mėsytės - numigti 2-3 dieneles, šeima gali eiti “pėda į pėdą’, akuotplaukiai visada 3-4 spalvų, uodegos niekada nepakelia virš stuburo linijos, badavimo metu yra užfiksuoti kanibalizmo atvejai... Nors ir labai gudrus, tačiau papuolęs į varymus didelio proto neparodo, o apsuptas vėliavėlėmis iš vis pasimeta... Tik atsivedę jauniklius tėvai vengia atvirų vietų, nerodo pėdų, medžioja nuošaliose erdvėse, tai laikotarpis vadinamas „miške dingo vilkai”, kai jaunikliai sulaukia trijų – keturių mėn. amžiaus tėvais juos pradeda mokinti medžioti . Čia ir prasideda visas įdomumas, koks kvailys atėjęs į parduotuvę pirks brangius miltus blynų kepimui, jei čia pat nemokamai dalijami iškepti blynai.... Taigi kam vaikytis stirnas, jei čia pat ganosi avys, ožkos . Prasideda pamokos.... Pirmieji mokymai yra žiaurūs, jaunikliai išdrąsko gyvūlių šonus, apkandžioja kojas ir pan. , kol galų gale tampa rimtais medžiotojais.. Čia prasideda vilkų ir naminių gyvūlių augintojų konfliktas. Vilkai nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 1 d. šalyje ūkiniams gyvūnams padarė žalos : 2015 metais – šalyje 62 t.€,t.t. Alytaus apskrityje -3,7 t. €, 2016 metais - šalyje 70,5, t.t. Alytaus apskrityje 14,5 t.€, 2017 m. – šalyje 60 t.€, t.t. Alytaus psakrityje – 10,7 t.€, 2018 metai – šalyje 80,8 t.€, t.t. Alytaus apskrityje – 18,2 t.€     Susidarė įdomi situacija, praktiškai nėra būdų apsaugoti naminius gyvulius, tik kaip juos nakčiai parginti į tvartus, tačiau tai sunkiai įmanoma, o vilkas lengvai įveikia tvoras, nebijo el. piemenų ar žmogaus artumo, be to metai iš metų mokinant jauniklius pjauti naminius gyvulius, išsivysto natūralus noras juos medžioti.... Žalieji siūlo avių ir ožkų apsaugai naudoti specialias šunų veisles, tačiau tai prieštarauja įstatyminei bazei ir sukelia realų pavojų kitiems laisvėje gyvenantiems gyvūnams, paukščiams ir žmonėms, o vilkai iš lėto įžūlėja dėl paprastos priežasties, gamtoje mažėja mitybinė bazė, praktiškai neliko šernų, mažėja stirnų, daugėja elnių ir briedžių patelių nesugebančių apginti jauniklius ...     Lieka vienintelis būdas, vilkų skaičiaus reguliavimas......   Tačiau norisi įvardinti dar vieną mūsų plėšrūną, įrašytą į Europos ir Lietuvos raudonas knygas, plėšrūną vengiantį atvirų erdvių, turintį unikalią uoslę ir klausą, sėlinimo specialistą, tik šviežios mėsos valgytoją, puikiai laipiojantį po medžius - tačiau grobį puolantį nuo žemės, puikiai plaukiantį – tačiau nemėgstantį vandens, tai kačių šeimos atstovas lūšis. Šis plėšrūnas paskutiniais metais sparčiai plinta ir yra sutinkamas visuose didesniuose miškuose, praktiškai neužfiksuota žala padaryta naminiams gyvūnams, tačiau lūšiai atsiradus miške, paslaptingai dingsta stirnos ir perintys ant žemės paukščiai. Šis puikus plėšrūnų duetas , nors yra konkurentai, daro aiškią žalą medžioklės ūkio perspektyvai, o vilkai – dar ir naminių gyvulių augintojams. Kiek šių plėšrūnų turime: 1970 metai : vilkų 56, lūšių 150; 2000 metai: vilkų 545, lūšių 87. Siekdama realiai įvertinti situaciją LR Aplinkos ministerija 2017 metais sudarė darbo grupę Vilko apsaugos plano , patvirtinto LR aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. D1-699“Dėl Vilko (Canis lupus) apsaugos plano patvirtinimo, ir šio plano 1 priedo „Vilko populiacijos apskaitos pagal pėdsakus metodika“ tikslinimo poreikiui įvertinti. Ši darbo grupė patikslino plėšrūnų apskaitos pagal pėdsakus tvarką, numatė šalyje palaikyti ne mažesnę kaip 250 vilkų populiaciją ir įvertino 2018 m. pavasarį medžiotojus vienijančių klubų ir būrelių pateiktus apskaitos pagal pėdsakus duomenis. Pagal juos šalyje gyvena 62 vilkų šeimos arba 960 vilkų ir 230 lūšių. Minėti apskaitos skaičiai neramina, vilkų aiškiai per daug, o nustatytas 110 vilkų sumedžiojimo limitas yra diskutuotinas, problema dar kita, sparčiai didėja lūšių skaičius. Šis plėšrūnų duetas kėsinasi nušluoti nuo žemės kurtinius ir baltuosius kiškius, o tai raudonosios knygos atstovai, mažėja tetervinai, jerubės ir kt. ant žemės perintys paukščiai. Atsidūrėme patinėje situacijoje, aukojama vienus, kad klestėtų kiti, su sarkazmu galvoju, negi gerus darbus galima daryti tik už ES lėšas, negi be pinigų negalime priimti protingų gamtai sprendimų. Noriu nuraminti naminių gyvūlių augintojus, Valstybė priėmė saliamonišką sprendimą, du kartus pabrangino medžioklės plotus, o jums vilkų padarytą žalą siūloma atlyginti iš medžiotojų surinktais pinigais, taigi medžiotojai moka pinigus iš naudojimąsi laukine fauna, kurią naikina vilkai ir lūšys....

       Tačiau siekiant priimti protingus sprendimus ir žinoti realų žvėrių skaičių, valstybė įpareigojo medžiotojus vieną kartą per medžioklės sezoną ( sausio-kovo mėn. ) atlikti žvėrių apskaitą pagal pėdsakus sniege. Apskaitos vykdytojai sudaro nuolatinį apskaitos maršrutą . Apskaitos metu nustatytos formos anketoje registruojami plėšriųjų žvėrių (vilkų, lūšių, paprastųjų šakalų, rudųjų lokių) ir kanopinių žvėrių pėdsakai. Apskaitos duomenys pateikiami Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos interneto svetainės rubrikoje „Žvėrių apskaita“. Noriu pabrėžti, kad Aplinkos ministerija prašo visų gyventojų ir medžiotojų visus metus siųsti bet kokią informaciją apie pastebėtus plėšrūnus, ją taip pat reikia talpinti šioje rubrikoje. Keista tai , kad nuo ryto iki vakaro mes skundžiamės apie didėjantį plėšrūnų kiekį, rodome vieni kitiems plėšrūnų ar jų aukų nuotraukas, tačiau praktiškai niekas neišsiuntė informacijos nurodytu adresu, taigi reikia mažiau skųstis.. Noriu priminti, kad sumedžiojus vilką užpildomas „Pranešimas apie sumedžiotą vilką“, ne vėliau kaip per 24 val. po vilko sumedžiojimo išpjaunamas ne mažesnis kaip 3x3 cm. raumens gabalėlis genetiniams tyrimams, patelei išimama gimda, bei visais atvejais iltinis dantis, visa tai medžiotojas užšaldo . Per mėnesį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbuotojas minėtus mėginius privalo paimti, o iltį gražinti trijų mėnesių eigoje. Kaip matote, tai pakankamai daug darbo, ypač ieškant gimdos..   Šventai tikiu, kad didžioji dalis medžiotojų niekad tos gimdos taip ir neras....   Manau daugeliui jautresnės sielos žmonių dalis šių reikalavimų yra sunkiai suvokiami.. Kiekvienoje ES valstybėje požiūris į plėšrūnus yra skirtingas, štai mūsų kaimynai Latviai per 2017/2018 metų medžioklės sezoną sumedžiojo 280 vilkų ir 140 lūšių, 0 2018/2019 – sumedžiojo 280 vilkų ir 150 lūšių, manoma , kad šie skaičiai turėtų būti didesni. Patys kaimynai iki šiol nesutaria kiek turi plėšrūnų, taigi pagal skirtingas metodikas vilkų skaičius svyruoja nuo 980 iki 1300, lūšių – nuo 780 iki 1600.

       Įžvelgiu dar vieną problemą, jei laisvėje gyvenantis gyvūnas priklauso valstybei ir yra jos turtas, tai kodėl valstybė visiškai nusišalino nuo šio turto apskaitos tiek praktine tiek finansine prasme... Tai nėra gerai. Manau valstybė nors per 10 metų laikotarpį, tiek kiek galioja medžiotojų klubams ir būreliams išduoti leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, turėti atlikti laisvėje gyvenančių gyvūnų inventorizaciją (apskaitą) kiekviename klube, siekiant įsitikinti, ar pateikiami duomenys yra teisingi, ar medžiotojai racionaliai naudoja medžiojamųjų gyvūnų išteklius.....

       Nei plauko nei tauko.........

       Vyr. medžioklės trofėjų ekspertas                       Raimondas Ribačiauskas

Atnaujinta Penktadienis, 29 Kovas 2019 10:47
 
Tradicijų besilaikant 2016 ančių medžioklė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Ketvirtadienis, 29 Gruodis 2016 14:05

Tradicijų besilaikant

Rudeninės medžioklės visada prasideda paukščiais....Koks TIKRAS medžiotojas gali atsispirti šiai medžioklei? Manau joks ...

„Gelsta rausta guotų lapai, šyva saulė ir draikala vėjas šiūruoja perdžiūvusias pievų smilgas. Medžioklės maršrutas senolių tūkstančius kartų vaikaičiams nukalbėtas, pasakomis apipintas, susižavėjimo šūksniais pagardintas.... „ Taip rašo p. E. Malūkas istoriniame romane „ Karalienė Barbora“ bei taip savo medžioklio kelią pasirinkę asmenys su jauduliu, panašiomis mintimis bei noru pajausti šios medžioklės grožį, išreiškė rinkdamiesi š.m. rugpjūčio 27 d. į jau tradicine tapusią Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“ organizuojamą ančių medžioklę . Kas iš Klaipėdos, kas iš Varėnos ar Pakruojo be kitų Lietuvos atokių vietų, jau 4 val. ryto su džiugia nuotaika rikiavosi į medžioklės rago pakviestą rikiuotę Dauguose... Į šių metų ančių medžioklę susirinko net 105 medžiotojai, daugelis atvyko su šeimomis, tad toks skaičius kelia susižavėjimą. Manau, kad daugelis - kas santūriau, kas atviriau, bet tikrai nei vienas medžioklės dalyvis nelieka abejingas nei pačiai rudeninei ančių medžioklei, nei laukiamam susitikimui, nei tai jėgai kuri verčia su tamsa, su dargana, nugalint nuovargi bei jaudulį ryžtis medžioklei, reikalaujančiai nemenko išmanymo... Smagu, kad medžioklėje dalyvavo ką tik tapusieji medžiotojais asmenys, tai rodo, kad medžiotojus ruošiantys dėstytojai ne tik suteikė reikiamas žinias bei perteikė visą medžioklės grožį...

Šių metų medžioklėje be tradiciškai tapusio nemažo šūvių kiekio – paleisti net 736 šūviai, deja sumedžiotos tik 35 antys, draugiškos bei linksmos aplinkos, rūkyto bebro, kepto stirnino kumpio ( vaišino Romualdas Marcinkevičius), „šiurpos“ (nenuilstami virėjai Giedrius Kavaliauskas ir Irmantas Vaickelionis), apdovanojimų, organizatorių neišsenkamos energijos bei naujovių, šiais metais varžybas „ Šaudimas į skrendančias lėkštutes“ pakeitė nemažiau azarto suteikiantis dažasvydis. Medžioklėje prizais ir medaliais apdovanoti: Rokas Zabiela iš Švenčionių į padebesiais skrendančias antis paleido net 57 šūvius ir pelnė „Ančių globėjo“ medalį, taikliausiu pripažintas Tadas Zubavičius iš Prienų, vienas šūvis - viena antis, medžioklės karaliais tapo Deividas Maminskas iš Švenčionių, Osvaldas Čialiutka iš Šiaulių ir Arnoldas Dabušinskas iš Alytaus , atitinkamai sumedžioją 3, 4 ir 5 antis. Bet ne tai gi svarbiausia, nes svarbiausia pačios medžioklės dvasia, kuria vieni kitiems dovanojame dėka ančių medžioklės organizatoriaus - Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ aktyvo ir UAB „Daugų žuvis“ generalinio direktoriaus Giedriaus Kizalos.

„Vienintelė moteris tarp medžiotojų Barbora joja šalia Žygimanto Augusto ir taikosi tyliai užjoti ant kalvos šalia pelkyno „ prieš vėją“ „. Taip apie Barborą – moterį, medžiotoją rašo p. E. Malūkas savo istoriniame romane „Karalienė Barbora“ ir manau, kad kaip tų laikų moteris- medžiotoja, taip ir šiai dar dienai, deja, kelia nuostabą, bet vis dažniau dėl jų skaičiaus - šioje medžioklėje nuostabą atvykusiems vyrams kėlė tai jog moterų daugėja- medžioklėje jų dalyvavo net 7, kurios savo apranga, medžioklės kultūra bei elgesiu pelnė visų pagarbą...

Visų medžioklės dalyvių vardu dėkojame Lietuvos medžiotojų sąjungai “Gamta” Alytaus skyriui ir UAB „Daugų žuvis“ generaliniam direktoriui Giedriui Kizalai už šventę - ančių medžioklę!

Visiems linkiu rasotais rytais ar vėsiais vakarais, būnant sidabriniais voratinkliais bei rudens spalvomis pasipuošusios gamtos prieglopstyje, sulaukti tylą drąskančio bei savo jėga ir geismu užbariančio tauriųjų elnių baubimo ir svarbiausiai - to vienintelio.....

Nei plauko nei tauko...

Jelena Tučina Medžioklės trofėjų ekspertė

Atnaujinta Ketvirtadienis, 29 Gruodis 2016 14:07
 
Hubertinės 2016 PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Ketvirtadienis, 29 Gruodis 2016 12:33

                                     HUBERTINĖS

     Fransua Hubertas gimė apie 655 m., jis buvo Burgundijos hercogo sūnus. Jam nebuvo svetimos žmogiškos aistros, mėgo puotas, moteris, kraugeriškas medžiokles.  Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą jaunasis hercogas išjojo medžioti ir pamatė nuostabų elnią,  ir norėjo jį sumedžioti sviesdamas ietį, tačiau pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa , o tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko Hubertas atsisakė visų  titulų ir turtų, 7 metus gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, buvo paskirtas Mastrichto ir Lutisko vyskupu.   Visą savo tolesnį gyvenimą paskyrė gamtos apsaugai, savo buvusiuose medžioklės plotuose  įkūrė keletą vienuolynų. Po mirties (727 m.) paskelbtas šventuoju, medžiotojų globėju.  1738 m. įsteigtas šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje.  1752 m. šis ordinas buvo įteiktas ir Lenkijos karaliui , Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustinui III-ajam.

      Lietuvoje nuo seno,  Krikščionybės laikotarpiu ,  lapkričio mėn. 3 d.   švenčiama šv. Huberto diena. , prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvos medžiotojų sąjunga „Gamta“ (toliau LMS ‚Gamta“ )  savo aktyvą pakvietė paminėti šv. Huberto šventę į Kauną.  Ir nors buvo darbo dienos pats vidurdienis, medžiotojų su šeimų nariais susirinko iš ties nemažai.   Renginys prasidėjo mišiomis šv. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto didžiojo) bažnyčioje , kurias laikė kun. teol. lic. Kęstutis Rugevičius.  Pirmą kartą ši bažnyčia buvo paminėta Vilniaus vyskupijos diplomatinio kodekso dokumentuose 1439 metais.   Mišių metu buvo meldžiamasi už LMS „Gamta“ narius ir Jų šeimų narius, už anapilin išėjusius medžiotojus, buvo pašventintos dar nešventintos LMS „Gamta“ skyrių vėliavos.  Pamokslo metu kunigas Kęstutis Rugevičius nušvietė žmogaus moralinių savybių svarbą naudojant Dievo kurinius- gyvūnus, kitas gamtos gėrybes, paminėjo gamtosauginių klausimų svarbą.  Kaip niekad tapo svarbi dar prieš tris šimtus metų Kristijono Donelaičio parašyta mintis, kad siekiant harmonijos ir laimės reikia mokytis iš gamtos, reikia apriboti savo norus.

         Po mišių renginio dalyviai, su profesionalaus gido pagalba,  buvo supažindinti su Kauno senamiesčiu, jo istorija bei paslaptimis. Suteikta išsamii istorinė informaciją daugelį iš mūsų maloniai nustebino.  Susipažinus su Kauno senamiesčiu vykome aplankyti Kauno VII forto, kuris buvo pastatytas 1889 metais, tai paskutinis Rusijos imperijos mūrinis fortas Kauno tvirtovės gynybos sektoriuje. Forto istoriją pristatė istorikas Vladimiras Orlovas. Forto požemiai, gynybinės sienos mena pirmą ir antrą pasaulinius karus, masines žydų   ir karo belaisvių žudynes.  Forte  nuo 2011 metų veikia naujos kartos muziejus, čia galima susipažinti su ginklų ir šaudmenų kolekcijomis, fordo įgula organizuoja įvairius edukacinius renginius.  Čia vėlų vakarą LMS „Gamta“ aktyvas su šeimų nariais klausėsi muzikos, ragavo sriubą iš stirnienos, bendravo......  Tokie renginiai visada suartina žmones, be to turi labai svarbią istirinę pažintinę reikšmę. Kitais metais Hubertines nusprendėme švęsti Trakuose..

                         LMS „Gamta“  prezidentas                                   Raimondas  Ribačiauskas

Atnaujinta Ketvirtadienis, 29 Gruodis 2016 12:35
 
Pirma medžioklė lyg pirmas pasimatymas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Administrator   
Trečiadienis, 25 Lapkritis 2015 18:42

Laura Čiginskaitė

Pirma medžioklė lyg pirmas pasimatymas

Visada visiems sakau, kad man patinka gamta, tačiau tiesa yra tokia: mėgstu parkus, bet ne mišką, naminius gyvūnus, bet ne laukinius, nušienautas pievas, o ne juosmenį siekiančius brūzgynus.. Toks buvo mano gamtos suvokimas, tačiau vakaras medžioklėje privertė susidurti su visai kitokia gamta – tokia, kokios dar nebuvau pažinusi ir negaliu sakyti, kad ji man patiko mažiau.

Medžioklę gaubiantys mitai ir tikrovė

Dauguma medžioklė įsivaizduojame taip, kaip lietuvių liaudies dainoje: atėjo tėvelis su vaikais į mišką, nušovė, parnešė, išvirė ir suvalgė. Tokio stereotipo laikiausi ir aš, medžiotojai man atrodė žiaurūs, šaudantys tik tam, kad šaudytų ir visiškai nemąstantys apie gyvūnus. Visai kitokią medžioklę pažinau, išvykusi medžioti su Raimondu Ribačiausku ir Jelena Tučina.

Pirmiausia, kelios dienos prieš medžioklę R. Ribačiauskas nusivežė mane pasižvalgyti po mišką, žadėjo paaiškinti, kas yra medžioklė ir jeigu išsigandusi nepabėgsiu, po kelių dienų galėsiu kartu su juo ir J. Tučina važiuoti į palaukimo medžioklę.

Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas R. Ribačiauskas pripažino, kad žurnalistai apie medžioklę rašo labai retai: „Sakoma, kad medžioklė – įtakingų žmonių užsiėmimas, taip buvo nuo seno, taip ir liko iki pat šių dienų. Galbūt todėl apie medžioklė žiniasklaidoje rašoma nedažnai, nes įprasta, kad ten vykstančių diskusijų žurnalistai negirdi – į medžiotojų ratą jie priimami retai“.

Miškas vieta, kur svarbiausia žiūrėti po kojomis

„Žiūrėk, kas po kojomis“ – medžioklėje šis posakis įgauna kitą prasmę, dviem aspektais.

 Pirmiausia, gali įkrist į bebrų išrausta įdubą, todėl aš lyg paklusni mokinukė kulniuoju mišku paskui patyrusį medžiotoją, nes šį paliepimą gaunu vos išlipusi iš mašinos. Pasirodo, kad Varčios miške bebrai kuria savo taisykles – viena užtvarą miškininkai išardo kasdien, o kitą naktį bebrai ją būna pastatę iš naujo, tokią istoriją išgirstu iš R. Ribačiauskas. Vėliau sužinau, kad bebrų medžioklė yra labiausiai mėgstama J. Tučinos medžioklės rūšis.

Antra, žiūrėdamas į žemę dažniausiai gali pasakyti, kokie gyvūnai toje teritorijoje gyvena: iš žvėrių pėdsakų ir... išmatų (pastaroji detalė, man pirmiausia sukėlė juoką, žinau, kiek pradinukiškas mąstymas, bet vėliau supratau, kad tai visai nejuokinga).

Taigi, žvėrių išmindyti pėdsakai pažįstančiam gamtą pasako tiek gyvūno rūšį, lytį ir populiacijos dydį. „Vilkai vieninteliai gyvūnai, kurie gali eiti koja kojon, tad tai, kad tu pamatei tik vieno vilko pėdsakus dar nereiškia, kad čia praėjo vienas vilkas, gali būti ir visa šeimyna. Vilkai nepaisant lyties ar amžiaus idealiai pataiko į priekyje einančio vilko pėdas“, - pasakoja Raimondas Ribačiauskas, pabrėždamas, kad vieno vilko pėdsakai dar nereiškia, kad jis gyvena vienas.

Gyvūnų išmatos – kitas rodiklis, iš jų galima spręsti apie gyvūno rūšį, lytį ir net apytikslį amžių (jauniklis ar suaugęs žvėris). Kuomet norėjome sužinoti ar barsukų olose dar kažkas gyvena pirmiausia ieškojome jų „tualeto“. Pasigirsiu, jį radau aš, R. Ribačiauskas sakė, kad tai didelis laimėjimas man, kaip pradedančiajai medžiotojai.

Tikriausiai niekada gyvenime taip nesidžiaugsiu radusi išmatų krūvelę.

Pirmosios medžioklės pamokos

Važiuoti į pirmą medžioklę panašu lyg eiti į pirmą pasimatymą: kankina klausimas, ką apsirengti?

„Jokių kvepalų, - iš karto įspėja R. Ribačiauskas, - jeigu lis tavo kvapą gyvūnai užuodžia ir po 1,5 – 2 valandų, jeigu sausa – kvapas jaučiamas dvigubai ilgiau“.

Batai? Kokie batai? Pamoka išmokstu, kai prieš važiuojant į pirmą apsilankymą miške man pataria apsiauti guminius batus, o aš su savo moteriška logika įšoku į baltus sportbačius, kuriuos tik grįžus namo išmetu, nes smigau purve. Į medžioklę jau važiuoju apsiavus ilgus guminius batus.

Priešingai, nei einant į pasimatymą, į medžioklę geriau nesirengti ryškiaspalvių drabužių. Miške medžioji tu, o ne nori, kad sumedžiotų tave – tai pagrindinis skirtumas.

Kokia medžioklė?

Pagrindiniai medžioklės būdai yra du: varant ir tykojant.

Medžioklė su varovais, anot J. Tučinos, smagesnė – daugiau žmonių, užsimezga bendravimas. Tokią medžioklę ji bene labiausiai prisimena ir iš savo vaikystės, kada medžiodavo su tėčiu. Moteris medžioti pradėjo būdama devynerių metų, o pirmąjį žvėrį sumedžiojo – keturiolikos metų, tad prie klausimų, ką moteris veikia medžioklėje, ji jau seniai pripratusi. Medžiojant šiuo būdu žvėrys yra varomi link medžiotojų linijos.

Palaukimo medžioklė, būtent tokioje man teko būti, individualesnė. Jos metu medžiotojai išsiskirsto po bokštelius ar kitas pasalos vietas ir laukia pasirodančių gyvūnų, įprastai medžiotojai būna po viena, tad J. Tučina pastebėjo, kad tai pirmas kartas, kai ji medžios su svetimu žmogumi.

Misija - medžioklė

 Į bokštelį atvažiuojame apie 20 valandą, R. Ribačiauskas pripažįsta, kiek vėlokai, visada geriau atvažiuoti anksčiau ir palaukti. Su J. Tučina išlipame iš automobilio ir iki bokštelio eisime pėsčiomis, aš, žinoma, sliūkinsiu iš paskos. Vėl išgirstu paliepimą žiūrėti po kojomis – turiu sukelti kuo mažiau triukšmo, o man atrodo, kad kiekviena šakelė kaip tyčia traška itin garsiai.

Įlipusios į bokštelį, atsisėdame. „Turi sėdėti taip, kad matytųsi kuo mažiau kūno – tik veidas. Nedaryk jokių staigių judesių, nemosikuok ir kitaip neišgąsdink žvėrių“, - moko mane patyrusi medžiotoja. Aš linksiu galva ir žinau, kad taip išsėdėti nebus labai paprasta. Ramybės neduoda ir tai, kad bokštelyje sėdime ne vienos. Kamputyje slepiasi širšių lizdas, medžiotojai sakė, kad jų bokštelius širšės itin mėgsta, dažnai juose įsikuria. Prisimenu, kad ir lankantis miške prieš medžioklę, man įlipus į vieną iš bokštelių, į veidą atsitrenkė širšė – lizdas buvo ir ten.

Man besidairant po aplinkui žaliuojančius laukus ir grožintis lengvai besileidžiančia saule, J. Tučina, mane globojanti medžiotoja, nukreipia mano žvilgsnį į pamiškę, kur iš pievos išnyra stirnos patinas. Į rankas gavusi žiūronus, net ir nebūdama gyvūnų ekspertė, pastebiu, kad jis jau senas, tai netrukus patvirtina ir medžiotoja: „Reiktų šauti‘, bet akimirką sudvejoja ir proga sumedžioti gyvūną pradingsta.

Medžiotoja prisipažino, kad sudvejojo dėl mano kaltės, jai neramu, kai aš šalia. Aš išgaunu pažadą, kad nebekreips į mane dėmesio, jei tik dar kartą tinkamai susiklostys aplinkybės.

J. Tučina sakė, kad antros tokios pat geros progos gamtoje retai suteikiamos, tačiau šįkart tikriausiai suveikė pradedančiųjų sėkmė ir antra proga buvo suteikta.

Antras šansas pasitaiko retai

Tas pats senukas stirninas iš miško išniro už maždaug 15 minučių. Na, bent jau taip atrodo man, nes laiką suvokti miške gana sunku. J. Tučina pradeda taikytis, viskas vyksta taip lėtai, kad atrodo, jog mano skrandis susisuka šimtąkart, aišku, aš buvau paraginta sėdėti, tylėti ir nejudėti, nuo savęs dar pridėjau ir raginimą nekvėpuoti. Sėdėjau it statula, bet galvoje viskas dūzgė lyg širšių lizde, kuris tūnojo kamputyje, kol galiausia tylą perskrodė šūvis.

Medžiotoja sakė turinti išlipti  iš bokštelio ir nueiti patikrinti gyvūno. Man likus vienai galvoje dėl nepaaiškinamų priežasčių sukos Jono Biliūno „Kliudžiau“: „Tai buvo vienatinis jo šūvis, bet sėkmingas..“ Ar sėkmingas, to aš dar nežinojau.

Šūvis buvo taiklus, stirninas – sumedžiotas. Tiek R. Ribačiauskas, tiek J. Tučina man paaiškino, kad taip jie atlieka selekciją. Jie abu medžioja tuos gyvūnus, kurie nėra perspektyvūs, tai yra negali susilaukti stiprių ir gerų palikuonių, taigi medžiojant senus patinus apsaugoma rūšis. „Mes niekada nesitaikome į perspektyvius patinus. Vaizdingai sakant, perspektyvų galima apibūdinti taip: mokinys, kuris yra antrokas, tačiau mąsto kaip šeštokas, taip ir patinai: jie atrodo jaunesni, tačiau dauguma rodiklių, pavyzdžiui, ragai rodo jų brandą“, - vaizdžiai aiškino J. Tučina.

Medžioklė dievų pramoga.

Medžioklę daug kas įsivaizduoja kaip brutalų užsiėmimą, tačiau R. Ribačiauskas atskleidžia ir kitą jos pusę: „Medžioklė vienintelis užsiėmimas, kurį Dievai paliko žmogui“. Galima pastebėti, kad kiekvienas tikėjimas turi medžioklės dievus: romėnai – Dianą, graikai – Artemidę, pagonys – Medeinę, krikščionys – Šv. Hubertą.

Lietuvoje medžiotojai už laimikius dėkoja Šv. Hubertui, o lapkričio 3 dieną minima Medžiotojų diena, per ją  renkamasi į Šventąsias Mišias. Padėką Šv. Hubertui girdėjau ir po šios sėkmingos medžioklės, taip pat jo atsiprašoma sumedžiojus gyvūną – abiejų medžiotojų rankos buvo prispaustos stirnos patinui prie širdies.

Medžiotojai stirninui tarp dantų įdėjo medžio šakelę – tai „paskutinio kąsnio“ tradicija, atliekama kaskart sumedžiojus gyvūną.

Medžioklė = gamta

Būti medžioklėje – ne tas pats, kas šaudyti ir žudyti. Aišku, visada yra grupė medžiotojų, kuriems tai yra tolygūs užsiėmimai, tą pripažįsta ir medžiotojų asociacijos „Gamta“ prezidentas. J. Tučina ir R. Ribačiauskas – pavyzdys, kad galima praleisti medžioklėje tris vakarus per savaitę, tačiau pirmąjį šūvį per sezoną paleisti tik liepos viduryje.

O vis gi, į klausimą, ką aš mačiau medžioklėje? Turėčiau atsakyti: „Nieko“. Tokio atsakymo mane išmokė patyrę medžiotojai. Niekada negalima išduoti, kokius gyvūnus matei miške, nes tai tas pats, kas pasakyti savo banko sąskaitos slaptažodį. Kaip sakant, kas nutiko medžioklėje, tas ir liko medžioklėje.

Pirmos medžioklės ir pirmo pasimatymo alegorija mano atveju ne šiaip sau. Kaip iškart po pirmo pasimatymo nežinai, ar būsi pakviesta į antrą, taip ir po pirmos medžioklės, negali žinoti, ar važiuosi medžioti dar kartą.

 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 Sekantis > Pabaiga >>

Puslapis 1 iš 2